- klusčioti
- klusčióti, -iója, -iójo 1. tr., intr. klausinėti (nežymiai, atsargiai): Kap buvo toliau? – Antanas klusčiójo, rūpinos Vlk. Nei neklusčiok manę, ba vis tiek nesakysiu Mrs. Tad meiliai pradedu klusčiot ėjėjus rš. Milicija klusčios klusčios ir prieis, kas jį užmušė Al. O kur aš eisiu klusčioti, kad nežinau nei į kurią pusę rš. Klusčiojo, ką mes šnekėjom Drs. | refl.: Kam tau tę klusčiotis, kiek kas turi skolos Smn. 2. intr. klausyti po truputį: Kartais ir aš to radijo klusčioju Gž. \ klusčioti; apsiklusčioti; išklusčioti; paklusčioti
Dictionary of the Lithuanian Language.